Pokalbių terapija

Atnaujinta

Julia Dobmeier šiuo metu baigia klinikinės psichologijos magistro studijas. Nuo studijų pradžios ji ypač domisi psichikos ligų gydymu ir tyrimais. Tai darydami, juos ypač motyvuoja idėja, leidžianti nukentėjusiems žmonėms mėgautis aukštesne gyvenimo kokybe, lengvai perduodant žinias.

Daugiau apie „houseofgoldhealthproducts“ ekspertus Visą „houseofgoldhealthproducts“ turinį tikrina medicinos žurnalistai.

Pokalbių terapija yra viena iš labiausiai paplitusių psichoterapijos formų. Juo siekiama atskleisti probleminius mąstymo modelius, geriau pažinti save ir taip toliau tobulėti. Terapeuto požiūris vaidina pagrindinį vaidmenį. Terapeutas sukuria dėkingumo ir priėmimo atmosferą, kurioje pacientas gali atsiverti. Kaip veikia pokalbių terapija ir kada ji tinka, skaitykite čia.

Kas yra pokalbių terapija?

Pokalbių terapiją-dar vadinamą pokalbių psichoterapija, į klientą orientuotą, į asmenį orientuotą ar ne direktyvinę psichoterapiją-XX amžiaus viduryje įkūrė psichologas Carlas R. Rogersas. Tai priklauso vadinamosioms humanistinėms terapijoms. Tai daro prielaidą, kad žmonės nori nuolat tobulėti ir augti. Terapeutas palaiko šią vadinamąją aktualizacijos tendenciją, padėdamas pacientui realizuoti save.

Priešingai nei kitos terapijos formos, pokalbių terapija yra skirta ne paciento problemoms, o jo vystymosi galimybėms čia ir dabar.

Pagal pokalbių terapijos koncepciją psichikos sutrikimai atsiranda tada, kai kam nors kyla problemų priimant ir vertinant save. Pažeistas asmuo mato save iškreiptą, o ne tokį, koks yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, žmogus mato save kaip drąsų, tačiau vengia iššūkių. Tai sukuria nesuderinamumą - neatitikimą. Tai reiškia, kad pacientas turi savo įvaizdį, neatitinkantį jo patirties. Šis nesutarimas sukelia baimę ir skausmą. Pokalbių terapija prasideda šia disertacija apie psichikos sutrikimų vystymąsi.

Pokalbio terapijos sąlygos

Carlas R. Rogersas nustatė šešias esmines pokalbių terapijos sąlygas:

1. Sąveikai būtina sąlyga tarp terapeuto ir paciento.
2. Pacientas yra nesuderinamoje būsenoje, kuri juos gąsdina ir daro pažeidžiamus.
3. Terapeutas yra suderintoje būsenoje. Tai reiškia, kad jis yra teisingas pacientui ir neapsimetinėja.
4. Terapeutas besąlygiškai priima pacientą.
5. Terapeutas įsijaučia į pacientą, nepasiklysta jo jausmuose.
6. Pacientas suvokia terapeutą kaip empatišką ir jaučiasi besąlygiškai priimtas ir vertinamas.

Kada atliekate pokalbių terapiją?

Pokalbių terapija sėkmingai naudojama psichikos sutrikimų gydymui. Dažnai tai yra nerimas ar obsesiniai-kompulsiniai sutrikimai, depresija ar priklausomybės sutrikimai.

Kaip nurodyta aukščiau pateiktose pokalbių terapijos sąlygose, ši psichoterapinė procedūra tinka tik tuo atveju, jei asmuo suvokia neatitikimą (neatitikimą) tarp savo įvaizdžio ir savo patirties. Be to, turėtumėte turėti tam tikrą norą atidžiau pažinti save.

Pokalbių terapija netinka esant psichoziniams simptomams ir kai kuriems asmenybės sutrikimams, nes nukentėję asmenys nesupranta problemos. Pokalbių terapija taip pat nerekomenduojama, jei žmogui sunku išreikšti save kalba ar apmąstyti save.

Per pirmąsias bandymo sesijas pacientas gali sužinoti, ar tokio tipo terapija jam tinka. Be to, terapeutas atkreipia dėmesį į minėtas sąlygas ir praneša pacientui, ar pokalbių terapija jam tinka ar ne.

Ką veiki pokalbių terapijoje?

Pirmosiose terapijos sesijose terapeutas nustato diagnozę ir klausia apie istoriją. Tada pacientas nusprendžia, kokių tikslų jis norėtų pasiekti terapijoje.

Pokalbio terapijos esmė yra pokalbis tarp paciento ir terapeuto. Pacientas aprašo savo problemas ir savo požiūrį. Terapeutas stengiasi kuo tiksliau suprasti paciento jausmus ir mintis.

Į klientą orientuotas pokalbis grindžiamas tuo, kad terapeutas pakartotinai apibendrina paciento teiginius savo žodžiais. Terapeuto apmąstymu pacientas geriau supranta savo vidinį pasaulį.

Terapeutas pokalbių terapijoje nedaro pacientui patarimų ar nurodymų. Taigi jis nepasako pacientui, kaip elgtis, veikiau padeda jam surasti individualų atsakymą savyje.

Pagrindinis terapinis požiūris

Carlas R. Rogersas manė, kad psichoterapijoje lemiamas vaidmuo tenka ne technikai, o terapiniam požiūriui į pacientą. Todėl pokalbių terapija reiškia, kad terapeutas šiltai, empatiškai ir besąlygiškai vertina pacientą. Jis neteisia paciento ir rodo jam pagarbą ir pagarbą. Tai turėtų automatiškai pakeisti pacientą. Jei pacientas terapijoje jaučiasi saugus, jis gali nedvejodamas ištirti, kokie vidiniai konfliktai jį neramina, ir laisvai juos išreikšti.

Pakeiskite savo įvaizdį

Daugelis pacientų kenčia, nes mato savo nelaimės priežastį išorinėse sąlygose, kurių jie negali pakeisti. Kalbėjimo terapijoje terapeutas veda į vidinius kančias sukeliančius procesus.

Pavyzdžiui, dažna kančių priežastis yra iškreiptas suvokimas. Pacientas išmoksta tiksliai patikrinti bendrus sprendimus („Aš niekam nepatinku“). Tai suteikia jam realistiškesnį požiūrį pokalbio terapijos metu („Mano šeima ir draugai kaip aš, net jei kartais turime nesutarimų“).

Pokalbio psichoterapijos tikslas yra tai, kad pacientas su savimi elgiasi pagarbiai ir išmoksta matyti bei priimti save tokį, koks yra. Jis gali atvirai priimti turimą patirtį ir neturi slopinti ar iškraipyti. Tada pacientas sutampa, o tai reiškia, kad jo įvaizdis atitinka jo išgyvenimus.

Kokia yra pokalbių terapijos rizika?

Kaip ir bet kuri psichoterapija, pokalbių terapija kai kuriais atvejais gali pabloginti simptomus arba jų nepagerinti.

Terapeuto ir paciento santykiai daro didelę įtaką terapijos sėkmei. Todėl svarbu, kad pacientas pasitikėtų terapeutu. Jei taip nėra, pakeisti terapeutą yra prasminga.

Be to, pokalbių terapija netinka visiems. Pokalbių terapija nebus sėkminga, pavyzdžiui, jei pacientui sunku apmąstyti save ar priimti terapeuto pasiūlymą dėl santykių. Net žmonės, kurie apskritai sugeba tai padaryti, gali prarasti šiuos sugebėjimus sunkiomis psichologinėmis krizėmis. Žmonėms, kuriems reikia stipresnių nurodymų, gali būti lengviau naudoti elgesio metodus.

Ką turėčiau apsvarstyti po pokalbio terapijos?

Pokalbio terapijos metu tarp paciento ir terapeuto dažnai atsiranda stiprus ryšys. Daugelis pacientų jaučiasi labai patogiai šiltoje ir dėkingoje pokalbių terapijos aplinkoje ir bijo, kai terapija baigiasi.

Tokios baimės ir rūpesčiai yra visiškai normalu. Tačiau svarbu, kad pacientas apie tokias neigiamas mintis ir baimes praneštų terapeutui - net jei terapijos pabaigoje jis jaučiasi nesijaučiantis geriau. Tada terapeutas ir pacientas gali kartu išsiaiškinti, ar būtina pratęsti gydymą, o gal kitas terapeutas ar kita terapijos forma būtų geresnis sprendimas.

Kad terapeutui būtų lengviau nutraukti terapiją, terapeutas gali palaipsniui didinti intervalus tarp seansų - terapija „iškrenta“, kad pacientas priprastų, kad gali susitvarkyti su kasdieniu gyvenimu be pokalbių terapijos.

Žymos:  plaukai narkotikai simptomai